Draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos jeigu draudėjas nesilaikė pareigos informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Pažymėtina, kad draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Reikalaujamos grąžinti sumos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu:
1. sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas);
2. draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014).
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Kokie gi yra teismo sprendimai šiuo klausimu?
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis – t. y. pirminis draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu naujasis transporto priemonės savininkas -asmuo iš kurio draudikas reikalavo išmokos grąžinimo, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui.
Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
